Dešimt dienų trukusi žemės ūkio, maisto, sodininkystės paroda „Žalioji savaitė“ jau beveik pasiekė finišo tiesiąją. Berlyne, Vokietijos sostinėje vėl po vienu stogu susitiko 60 šalių atstovai, čia taip pat buvo galima apžiūrėti pažangiausią žemės ūkio techniką, o gyvulininkystės paviljone pamatyti mūsų akiai neįprastas galvijų veisles. Ši parodo pritraukė ne tik šimtus tūkstančių lankytojų, bet tai ir savotiškas politinių susitikimų centras, kur pasirašoma daug svarbių susitarimų.
Juodoji jūra vis dar blokuojama
Dar praėjusį penktadienį, „Žaliajai savaitei“ atvėrus duris lankytojams, Lietuvos stende apsilankė Ukrainos ūkio ir maisto pramonės ministru Mykola Solskyi. Ministrai aptarė Juodosios jūros uosto koridoriaus situaciją bei trukdžius, kuriuos sukuria Rusija. Po dvišalio susitikimo svečias iš savo šalį ginančios šalies lietuviams dėkojo už nuolatinę paramą karo niokojamai Ukrainai. Pasak jo, Lietuva stipriai padeda ne tik priimant pabėgėlius, aukojant ir vykdant įvairias iniciatyvas, tarp kurių – elektros generatorių siuntimas į šią šalį, bet ir Ukrainos palaikymas politiniu lygmeniu.
Jis pasakojo, kad Ukrainos ūkininkai net vykstant karui dirbo laukus, tačiau situaciją sunkino ir lietingas ruduo bei prasta žiema. Pasėta apie 30 proc. mažiau javų, todėl labai svarbu, kad Juodosios jūros koridorius tinkamai veiktų. Ukrainos ministro M. Solskyi teigimu, Rusija toliau manipuliuoja ir nevykdo savo susitarimo dalies, grūdus eksportuojančių laivų pralaidumas sumažėjo perpus, o tai lemia, kad milijonai žmonių visame pasaulyje negauna būtinos produkcijos. Šiuo metu daugiau kaip 100 laivų laukia eilėje ir situacija kasdien prastėja.
_1702476993.png)
„Bendros frazės, kad koridorius veikia, yra apie nieką. Iš tiesų koridorius nedirba taip, kaip turėtų, todėl labai svarbus bendras pasaulinis požiūris, nes problema liečia milijonus. Laivų skaičius, praplaukiantis koridoriumi, turi padidėti du tris kartus, kaip buvo anksčiau. Mažėjantis grūdų iš Ukrainos eksportas reiškia didesnes produkcijos kainas, todėl visi už tai mokame“, – iškart po dvišalio susitikimo kalbėjo Ukrainos žemės ūkio ir maisto pramonės ministras.
Susitikime taip pat aptarti ir Ukrainos pasirengimo tapti Europos Sąjungos nare klausimai, kalbėta ir apie didesnes tarpusavio bendradarbiavimo galimybes.
Visa pieno perdirbimo grandis – ūkininkės rankose
Kol dalis mūsų šalies ūkininkų protestavo Vilniuje, kiti ūkininkai ir smulkieji gamintojai savo produkciją pristatė „Žaliojoje savaitėje“. Kalbinti šalies augintojai tikino, kad sukurti grandinę nuo lauko iki stalo – nėra paprasta, tačiau turint noro – visas įmanoma. Sūrius ant prekystalio rikiuojanti Rita Dirvinienė atsivežė jų 12 rūšių – keptą sūrį, sūrį su šonine, česnakais, prieskoniais, čili pipirais ir daugelį kitų. Versli ūkininkė visą iš 48 karvių gautą pieną pristato ne į pieninę, o perdirba pati. Ji dirba kartu su šeima. Rita atsakinga už pieno gamybos procesus, sūrių gamybą, dukra – už komerciją ir rinkodarą. Šeima nuolat kuria receptus, juos tobulina. Pasak ūkininkės, dalyvavimas tokiose tarptautinėse parodose svarbus, nes tai padeda daugiau sužinoti apie klientų norus ir pagal juos tobulinti savo gaminius.
„Parodoje dalyvauju antrą kartą. Nors pasiruošimas tikrai nelengvas, pasiprašėme, kad vėl mus priimtų, nes čia įgaunu įvairiapusės patirties. Galiu iš arti ne tik pamatyti ką gamina kitų šalių ūkininkai, bet ir su jais smagu pabendrauti. Vokiečiai nėra įpratę prie varškės sūrių kaip mes lietuviai. Tačiau jie labai noriai ragauja, dėl to mes ir esame čia jau antrą kartą. Jei būtų kas nors blogai – negrįžtume“, – su plačia šypsena parodoje įspūdžiais dalijosi ūkininkė R. Dirvinienė.
Didesnė pieno ūkių dalis produkciją parduoda tiesiai supirkėjams, o Rita savo rankomis sukūrė trumpąją maisto tiekimo grandinę? Kaip jai tai pavyko? Pašnekovė neslėpė, kad tai padaryti nėra paprasta: reikia susitvarkyti šūsnį dokumentų, gauti leidimus, įsirengti tam pritaikytas patalpas. „Tačiau bet kokį darbą darant reikia įdėti laiko, gauti žinių, bendrauti su visomis reikalingomis institucijomis. Turint noro ir laiko – viskas įveikiama“, – padrąsinti kitus ūkininkus perimti visą maisto grandinę į savo rankas bandė R. Dirvinienė.
Ne bausti, o konsultuoti
„Žaliojoje savaitėje“ taip pat su ūkininkais pabendrauti atvyko ir naujoji Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorė Audronė Mikalauskienė. Ji tikino, kad VMVT siekia pokyčių ir dės pastangas, kad ūkininkai ar smulkieji gamintojai inspektorių nebijotų. „Mūsų tikslas – išaiškinti reikalavimus, kad gamintojui visas procesas nuo gamybos iki pardavimo būtų aiškus. Mes tikrai neturime tikslo nubausti, norime bendradarbiauti. Esame parengę gaires smulkiesiems ūkininkams, kurie gali jomis naudotis ir susipažinti, kas yra iš jų reikalaujama. Viskas parašyta paprasta kalba taip, kad visi suprastų“, – bendradarbiauti linkusi VMVT direktorė A. Mikalauskienė.
Šeimos verslą valdo ketvirta karta
Smulkiųjų gamintojų į „Žaliąją savaitę“ atvyko ne tik iš Lietuvos, bet ir Lenkijos. Šie ant prekystalių dėjo sūrius, jogurtus ir kitus pieno gaminius, dešras, kumpius. Nemažo lankytojų dėmesio sulaukė rūgščių gėrimų pardavėjai „Piskorek“. Šis šeimos verslas turi gilias tradicijas ir puoselėjamas jau ketvirtos kartos. Veikla prasidėjo 1938 m., kai Antonis Piskorekas ir jo sūnūs savo pastatytoje kepyklėlėje iškepė pirmąją duonos partiją. Po Antrojo pasaulinio karo verslą perėmė sūnus su žmona Katažina, kuri ėmė gaminti tradicinę lenkišką ruginę sriubą. Per ilgus metus receptūra tobulinta kol galiausiai verslą perėmė naujoji ketvirtoji karta. Andrzejus Piskorekas rūgščią rugių ir barščių sriubą ėmė pilstyti į butelius, sukūrė naują pakuočių dizainą. Ir iš tiesų, skonis labai neįprastas, tarsi ragautum raugintų burokėlių sriubą iš buteliuko, o ruginė sriuba – nuo rūgštelės stipriai sutraukia lūpas.
_1701162712.png)
„Mes esame maža kompanija iš pietų Lenkijos. Parodoje dalyvaujame pirmą kartą, tenka žmonės daug aiškinti kas yra mūsų gaminiai, kuo jie naudingi, vokiečiai paragauja, tačiau rūgštelė jiems nelabai patinka, tačiau kai sužino, kad tai labai sveika žarnynui, gerina virškinimą, į gėrimus žiūri nebe taip skeptiškai“, – pasakojo „Piskorek“ stende praeivius vaišinusi Viktorija.
Buivolės pieno sūriai
Bulgarai šiemet į savo stendus viliojo ne tik rožių kvapais, bet ir buivolių pieno sūriais. Kadangi buivolių pienas gana riebus, dvigubai riebesnis nei karvės, jų sūriai itin gurmaniško skonio. Asortimentas taip pat platus nuo mocarelos iki brandinto sūrio. Tačiau šiais sūriais prekiaujantis bulgaras nebuvo kalbus, apie atstovaujamą buivolų ūkį pasakoti nepanoro, tačiau pabrėžė, kad Bulgarijoje buivolų ūkių yra ne vienas. Buivolų ūkių yra įvairių dydžių – buivoles melžia tiek stambūs, tiek ir smulkesni augintojai.
Kumelių pienas – itin paklausus
O štai vokiečių fermeriai iš parodos svečius vaišino kiek kitokiu gėrimu, kurį sunku surasti mūsų prekybos lentynose. Tai – kumelių pienas. Ūkininkai siūlė įsigyti ne tik kumyso, bet ir 17 laipsnių stiprumo kumelių pieno likerio, o moteris ragino įsigyti kosmetikos gaminių, kurių sudėtyje yra būtent jų auginamų kumelių pieno. Arklių augintojai vietiniame fabrike gamina visą grožio liniją su kumysu: veido, paakių, kūno, rankų kremai, losjonai, tonikai ir kt.
Žirgininkė Anke Sendig pasakojo, kad jų šeima augina 280 žirgų, jie visi – Haflingerio veislės. Tai yra santykinai maži, visada kaštoniniai su šviesiais karčiais ir uodega, pasižymintys išskirtine eisena, energingi, raumeningi, tačiau elegantiški žirgai. Žirgai auginami 350 ha ūkyje. Jie ne tik prekiauja įvairia kumelių pieno produkcija, bet ir vysto sėkmingą agroturizmo verslą kaime, kuris kasmet sulaukia tūkstančių lankytojų.
„Mes veisiame žirgus, teikiame jodinėjimo paslaugas, vystome agroturizmą, pas mus žmonės švenčia gimtadienius, vestuves ir kitokias savo šventes, įsigyja jodinėjimo paslaugas, atvyksta ir daug turistų. Taip pat kumelių pieną pardavinėjame, žmonės puikiai žino naudingąsias jo savybes, kad tai labai naudingas produktas organizmui. Fermoje taip pat gaminame kumelės pieno likerį, o netoliese esančioje gamykloje pienas perdirbamas į kosmetikos gaminius. Juos eksportuojame į Lenkiją, Nyderlandus, Ispaniją, Jungtinę Karalystę“, – apie šeimos sukurtą verslo modelį kalbėjo A. Sending.
Už ekologiją valdžia nemoka
Iš vidurio Azijos atvykę Tadžikistano ūkininkai negailėjo gražių žodžių Lietuvai ir visiems kitiems europiečiams, mat būtent ES atvėrus duris jų produkcijai, ūkininkai ėmė jausti, kad jų kišenės ėmė pilnėti.
„Mes esame labai dėkingi, kad mūsų auginami riešutai, džiovinti vaisiai gali pasiekti europiečių stalus. Mūsų produktai daugiausia auginami organiškai, nes to reikalauja Europos rinka, čia žmonės gali išleisti daugiau pinigų kokybiškiems produktams nei mūsų vidaus rinkoje. Mes riešutus, vaisius stengiamės auginti nenaudodami trąšų, prieš dvejus metus mes prisijungėme prie GLOBAL G.A.P programos (tai yra ūkio užtikrinimo programa, paverčianti vartotojų reikalavimus į gerą žemės ūkio praktiką. Tai sertifikavimo schema, taikoma žemės ūkio prekėms. Tai vaisiai ir daržovės, prieskoniai, arbata, aromatingi augalai ir kt.). Esame dėkingi ES, kuri atvėrė mums savo rinką, į kurią daugiausia atvežame džiovintų vaisių, uogų, citrinų, arbūzų, vynuogių, granatų. Mūsų ūkininkams nėra mokamos papildomos išmokos už tai, kad jie ūkininkauja ekologiškai. Organišką kelią renkasi vis daugiau ūkininkų, nes jie nori už savo produkciją uždirbti daugiau, yra galimybės eksportuoti tokią produkciją į Vakarus“, – ūkininkavimo užkulisius Tadžikistane pristatė Fayzimakhmad Amonov.
Olandai ir inovacijos
Šiemet „Žaliojoje savaitėje“ nemažai kalbėta apie tvarias žemės dirbimo technologijas, bioįvairovę. Kaip ir kasmet daug technologinių naujienų pristatyta Nyderlandų stende, kuriame demonstruota žemės ūkio dabartis ir ateitis. Itin daug smalsuolių žvilgsnių sulaukė demonstraciniame braške lauke stovėjęs robotas, gebantis atpažinti sergančias uogas, identifikuoti pažeistus nuo ligų lapus ir gebantis rinkti uogas be žmogaus įsikišimo.
Olandai taip pat šiemet didelį dėmesį rodė pažangioms daržininkystės technologijoms, demonstravo pomidorų auginimo technologiją akmens vatoje. „Bayer“ Plėtros vadovas Nico van Vliet paaiškino, kad akmens vatos terpės privalumas yra tas, kad ji padeda šaknims palaikyti optimalią drėgmę, šilumą ir suaktyvina augalų augimo procesą. Naudojant specialią akmens vatą sumažinamas vandens ir trąšų sunaudojimas, kartu žymiai padidindamas derlių. Be to, akmens vata užtikrina tai, kad neplis ligos, o dirvožemyje yra palanki terpė veistis patogenams. „Auginant daržoves akmens vatoje mes galime tausoti vandenį, nes augalas gauna jo tiek, kiek jo reikia“, – pabrėžė jis.
Ateities maistas?
Parodoje taip pat netrūko diskusijų ir apie alternatyvius baltyminės mitybos būdus. Ne ant vienos šalies stendo buvo išrikiuoti ir vabzdžių produktai. Štai čekas už 1 eurą surengė tikrą džiovintų kirmėlių ir svirplių degustaciją, kurią noriai išbandė smalsesni lankytojai. „Džiovintos kirmėlės ir svirpliai yra fantastiškai traškūs, tačiau skirtingai nei traškučiai, jie kepami ne aliejuje, o džiovinami karštu oru, juose nėra cukraus, laktozės, antibiotikų, be chemikalų ir be konservantų, – kantriai visiems smalsuoliams aiškino jis. – Vabzdžiuose yra grynų baltymų ir daug naudingų mineralų. Vabzdžiai yra ateities maistas, jų auginimas ir vartojimas yra tvarus sprendimas planetai ir vis labiau populiarėja tarp žmonių.“
_1701162066.png)
Ir vokiečių žemės ūkio ir maisto pramonės ministerijos specialistai demonstravo šviečiamuosius plakatus apie baltymų naudą valgant vabzdžius. Esą į valgiaraštį įtraukti valgomus vabzdžius rekomenduoja gurmanai ir mitybos ekspertai. Didysis milčius (angl. – mealworm) turi daug daugiau baltymų nei, pavyzdžiui, jautiena ar kiauliena. Jame yra daug nesočiųjų riebalų rūgščių, yra svarbių elementų, tokių kaip kalcis, cinkas, geležis ir kt., kita vertus, jame nėra cukraus, hormonų. Reklamuota, kad šis sveikas užkandis yra idealus ne tik dėl kokybiškų mitybos šaltinių, bet ir dėl to, kad jie neturi išankstinių nusistatymų kaip mes, suaugusieji. „Kaip vokiečiai reaguoja į mitybą vabzdžiais? Mūsų visuomenė gana konservatyvi, normalu, kad yra daug skepsio, tačiau tie kas paragauja, tikrai įsitikina, kad tai ne tik nebaisu, bet ir skanu, naudinga“, – susirinkusiai turistų grupelei vabzdžių naudą dėstė Vokietijos žemės ūkio specialistas Gunteris.
„Žaliojoje savaitėje“ tradiciškai buvo ir gyvulininkystės paroda, pristatytas platus žemės ūkio technikos parkas. Daug dėmesio sulaukė biometanu varomi traktoriai, kurie Vokietijoje dirba jau ne vienerius metus.
Žemės ūkio rūmų informacija
