Architektūros pasaulyje vis dažniau atsigręžiama į laiko patikrintus metodus, kurie sujungia natūralumą, estetiką ir neįtikėtiną praktiškumą. Viena įdomiausių ir sparčiai populiarėjančių technologijų mūsų šalyje yra Shou Sugi Ban – senovinis japonų medienos apdirbimo būdas deginant. Nors ši technika atsirado dar XVII amžiuje Japonijoje kaip būdas apsaugoti kaimo namus nuo gaisrų ir drėgmės, šiandien ji išgyvena tikrą renesansą modernioje Lietuvos architektūroje. Deginta mediena - tai ne tik vizualiai patrauklus sprendimas, bet ir gilus filosofinis požiūris į medžiagos ilgaamžiškumą, kuris idealiai tinka mūsų šalies klimatui, pasižyminčiam didele drėgme bei temperatūrų svyravimais.
Kas yra deginta mediena?
Šios technologijos esmė yra medienos paviršiaus deginimas iki tam tikro lygio, kol jis suanglėja. Japonijoje šis procesas tradiciškai buvo naudojamas kedro medienai, tačiau Lietuvoje meistrai sėkmingai pritaikė šią techniką vietinei pušiai, eglei bei maumedžiui. Degimo metu medžio paviršiuje esančios poros užsidaro, o celiuliozė virsta anglimi, kuri tampa natūraliu skydu nuo aplinkos poveikio. Namų savininkai šiandien vis dažniau ieško sprendimų, kurie nereikalautų nuolatinės priežiūros, tad nenuostabu, kad ugnimi apdorotos lentos tampa pagrindiniu pasirinkimu tiek prabangiems užmiesčio namams, tiek minimalistinio stiliaus kotedžams.
Kodėl archajiška Shou Sugi Ban technologija tapo modernios statybos hitu?
Pagrindinė priežastis, kodėl deginta mediena taip puikiai prigijo Lietuvoje, yra jos neįtikėtinas atsparumas atšiaurioms oro sąlygoms. Mūsų šalyje fasadai nuolat kenčia nuo drėgmės pertekliaus, pelėsio ir UV spinduliuotės, kuri greitai išblukina įprastus dažus ar lakus. Suanglėjęs medienos sluoksnis veikia kaip natūralus impregnantas, kuris neleidžia drėgmei skverbtis į vidų, todėl lentos nesipučia ir nesideformuoja. Kaip pastebi „Ligni“ specialistai, toks apdirbimo būdas yra nepakeičiamas ieškantiems ilgaamžiškumo, nes suanglėjęs paviršius yra visiškai nepatrauklus kenkėjams bei grybeliui, tad namo šeimininkai gali pamiršti cheminius repelentus ar dažną fasado atnaujinimą.
Taip pat svarbu pabrėžti ir padidėjusį atsparumą ugniai. Nors skamba paradoksaliai, tačiau kartą apdeginta mediena tampa sunkiau užsideganti. Viršutinis anglies sluoksnis veikia kaip ugnies stabdis, saugantis vidinę medienos dalį nuo greito užsiliepsnojimo.
Šiuolaikiniai statybininkai vertina ir tai, kad ši technologija yra visiškai ekologiška. Proceso metu nenaudojami jokie toksiški junginiai ar sunkūs metalai, kurie dažnai sutinkami pramoniniuose impregnantuose. Tai leidžia sukurti sveiką gyvenamąją aplinką, kuri kartu yra ir estetiškai išskirtinė, ir saug.
Estetinis universalumas: nuo juodos anglies iki sidabrinių atspalvių
Vienas didžiausių Shou Sugi Ban technikos privalumų, pavergusių architektų širdis, yra unikali vizualinė išraiška. Priklausomai nuo deginimo stiprumo ir vėlesnio apdirbimo, galima išgauti itin plačią tekstūrų bei spalvų gamą. Kai kurie renkasi giliai suanglėjusį, vadinamąjį „aliejaus“ efektą, kai paviršius primena krokodilo odą ir pasižymi gilia, aksomine juoda spalva. Kitiems labiau patinka švelnesnis apdirbimas, kai po deginimo lentos nuvalomos šepečiais, taip išryškinant natūralias medžio rieves ir suteikiant fasadui reljefiškumo bei sidabrišką atspalvį.
Deginta mediena – ilgalaikiams stilingiems projektams
Lietuvos peizaže tokie namai atrodo itin organiškai. Deginta mediena puikiai dera su stiklu, betonu ar akmeniu, todėl ją lengva integruoti įvairaus stiliaus projektuose. Svarbiausia, kad bėgant laikui toks fasadas „sensta“ labai gražiai – spalva ne blunka, o įgauna dar gilesnį, taurų atspalvį. Pasirinkę šią japonų techniką, namų savininkai gauna ne tik ilgaamžį produktą, bet ir meno kūrinį ant savo sienų, kuris pasakoja istoriją apie ugnies ir medžio sąjungą. Tai investicija, kuri atsiperka ne tik per sutaupytą laiką priežiūrai, bet ir per kasdienį estetinį malonumą stebint, kaip namas keičiasi kartu su gamta.
