Aukštaitijos nacionalinis parkas – pirmasis nacionalinis parkas Lietuvos teritorijoje, įkurtas 1974 m. Aukštaitijos rytinėje pusėje. Šiais metais kovo 29 d. minime šios saugomos teritorijos 50-metį.
Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija užima 40570 hektarų plotą ir garsėja kaip svarbiausia šalies ekologinio turizmo vietovė. Gamtos ir kelionių mylėtojus ji traukia švariais ežerais, sujungtais vaizdingomis protakomis, etnografiniais kaimais, raiškiomis žemės paviršiaus formomis, miškų gausa ir gamtos harmonija.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, kuruojančios Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus, vadovės dr. Agnės Jasinavičiūtės, Aukštaitijos nacionalinio parko ištakas atrasime dar 1960 metais, kai buvo įsteigti Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botaninis-zoologinis draustiniai, vėliau tapę nacionalinio parko branduoliu.
Profesoriaus Česlovo Kudabos ir dar keleto gamtosaugos autoritetų iniciatyva 1974 m. kovo 29 d. buvo patvirtinta pirmoji Lietuvos nacionalinio parko planavimo schema. Ši diena ir laikoma parko gimtadieniu. Buvusiam LTSR parkui Aukštaitijos nacionalinio parko vardas suteiktas 1991 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos paviršių suformavo ledynai, visiškai pasitraukę tik prieš 14 tūkst. metų, todėl reljefas yra labai raižytas ir įvairus. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos. Parko kraštovaizdžio įžymybė – kaip slibino ketera išsidriekęs ledyno pakraštį ženklinantis Šiliniškių gūbrys su Ginučių, Papiliakalnės piliakalniais ir Ladakalnio kalva iš visų pusių apsupta ežerų.
Ledynmečio palikimas – 127 parko ežerai, ežerėliai, besijungiantys protakomis ir upeliais. Didžiausias parko ežeras yra Kretuonas – 829 ha. Tauragno ežeras yra giliausias ne tik Aukštaitijos nacionaliniame parke, bet ir visoje Lietuvoje (gylis – 62,5 m). Aukščiausios viršukalnės Tauragnų ežero apylinkėse siekia per 200 m, o žemiausios įdubos užlietos ežerų iki 62 m gylio. Šių aukščių amplitudės ribose išsitenka didžiulė viso Aukštaitijos nacionalinio parko paviršiaus mozaika: kalvagūbriai, dubakloniai, terasos, slėniai, lygumos.
Savita šios saugomos teritorijos geomorfologinė praeitis sukūrė palankias sąlygas gamtinei įvairovei. Čia galima atrasti beveik visų Lietuvoje esančių gamtos buveinių ir dirvožemių tipus. Todėl Aukštaitijos nacionaliniame parke auga tiek stepių, tiek tundrų augalija. Čia prieglobstį suranda netgi labai retos saugomos paukščių ir gyvūnų rūšys. Čia galima pasigrožėti ne tik laukinėmis orchidėjomis, bet ir išvysti vilką, lūšį, išgirsti uralinę pelėdą.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovas Gedas Kukanauskas primena, kad Aukštaitijos nacionalinio parkas pasižymi išskirtiniu gamtos ir kultūros paveldo objektų savitumu ir gausa bei ypač dideliu turistiniu potencialu. Kompleksinės išskirtinės kraštovaizdžio vertės požiūriu Aukštaitijos nacionalinis parkas priskiriamas aukščiausiai kategorijai.
Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas siekiant išsaugoti Aukštaitijos etnokultūrinės srities gamtinius ir kultūrinius savitumus bei juos tausojančiai naudoti, skleisti gamtosaugos idėjas ir ugdyti ekologinį sąmoningumą.
Keičiantis laikmečiams, vietinių žmonių gyvenimo būdui, per 50 metų įveikta nemažai iššūkių, nudirbta daugybė gamtosauginių darbų šios saugomos teritorijos labui.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba balandžio 17 d. LR Seime planuoja organizuoti konferenciją, skirtą Aukštaitijos nacionalinio parko 50-mečiui ir veiklos apžvalgai.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija
