Kontroliuojamas miško paklotės deginimas, kuriuo imituojamas savaiminis gaisras – gamtotvarkos priemonė, kuria siekiama išsaugoti nykstančias vabzdžių, paukščių ir augalų rūšis. Užsienyje plačiai taikomas kontroliuojamas deginimas aktualus ir nedideliuose plotuose Dzūkijoje.
„Ankstesniais šimtmečiais ugnis turėjo labai didelį vaidmenį miško kraštovaizdžiuose. Todėl yra labai daug rūšių, kurios apsigyvena vietose, kur kažkada vyko gaisras. Eliminuodami ugnį iš teritorijų, mes tas rūšis pamažu išstumiame. Gamtosaugos idėja, kad turime saugoti nieko nedarydami šiuo atveju netinka – mes turime šiek tiek daryti“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos prof. Gediminas Brazaitis.
Kontroliuojamas deginimas nėra miško gaisras
Kontroliuojamas deginimas vykdomas tuomet, kai yra mažiausias pavojus pakenkti gamtai. Dauguma gyvūnų, paukščių sugeba saugiai pasišalinti. Kadangi deginimas neintensyvus, ropliai ar kiti gyviai saugiai pasislepia urvuose žemėje.
Nudeginama augalija (samanos, krūmokšniai) dažniausiai yra plačiai paplitę ir jų praradimas tam tikroje vietoje yra naudingas, nes pašalinamos stipriai konkuruojančios rūšys. Deginimas gali prisidėti ir prie kenkėjų ar invazinių augalų kontrolės. Suaugę medžiai tokie kaip pušys, ąžuolai ar beržai yra natūraliai atsparūs ugniai. Be to, net ir deginamame plote išlieka nenudegusių vietų.
Svarbu pažymėti, kad kontroliuojamas deginimas nėra miško gaisras. Jam yra būdinga neaukšta liepsna, šviesūs dūmai bei žemesnė temperatūra. Tokie mažo intensyvumo kontroliuojami deginimai nepažeidžia medžių dėl atsparios ugniai kamieno žievės, o viršūnių nepasiekia. Ugnies plitimas yra valdomas.
Ar kontroliuojamas deginimas gali tapti nekontroliuojamu?
Vienas labiausiai rūpimų klausimų – ar tokią gamtosaugos priemonę įgyvendinti saugu? Vykdant kontroliuojamą deginimą, imamasi labai daug prevencinių priemonių, kurios užtikrina proceso saugumą.
Visų pirma, miško paklotė deginimui tinkama būna ganėtinai trumpą laiką. Specialistai nustato, kada laikas įgyvendinti gamtotvarkos priemonę yra tinkamiausias.
Antra, plotas apribojamas mineralizuota dirvožemio juosta, kuri prieš deginimą sudrėkinama, įvertinamos oro sąlygos. Kontroliuojamas paklotės deginimas pradedamas priešvėjine kryptimi ir yra nuolat prižiūrimas profesionalių specialistų komandos.
Trečia, siekiant užtikrinti saugumą, aplink deginamą plotą budi priešgaisrinės komandos ir rezervinė gaisrininkų savanorių komanda. Prireikus, jie bet kurią akimirką gali artėjančią prie ribos ugnį „sudrausminti“ vandens srove, tiekiama priešgaisrinėmis žarnomis. Netoliese budi priešgaisrinis automobilis. Po kontroliuojamo deginimo gaisravietė būna dar keletą parų prižiūrima.
Kodėl kontroliuojamas deginimas yra naudingas?
Lietuvoje buvusiose gaisravietėse labai greitai įsikuria jas mėgstančių vabzdžių, paukščių ir augalų rūšys. Didžioji dalis jų yra nykstančios ir saugomos, įrašytos į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus bei Lietuvos raudonąją knygą.
Natūraliuose taiginiuose miškuose geriausias sąlygas randa išrankūs uoksiniai paukščiai – tripirštis genys, lututė, žvirblinė pelėda. Ugnies pažaida reikalinga tokiems saugomiems paukščiams kaip žalvarnis, kurtinys, tetervinas, lėlys, lygutė, dirvoninis kalviukas, kukutis.
Gaisravietės sukuria sąlygas augti įvairiems žoliniams augalams, kurių žiedus lanko įvairūs plėviasparniai ir kiti vabzdžiai, reguliuojantys kenksmingų vabzdžių gausą. Taip pat gaisrų suformuotose buveinėse veisiasi nykstantys drugiai – pietinis, juodasis ir pušyninis satyrai – bei Lietuvoje jau išnykusioms priskiriama taškuotoji kerpytė. Atvirų, smėlėtų, išdegusių vietų reikia retam žiogui kalniniam spragtukui bei retoms skėrių rūšims.
Tik esamose ir buvusiose gaisravietėse gali sėkmingai veistis tokie šilumamėgiai vabalai kaip išdaginis, variapilvis, dėmėtasparnis ir kiti blizgiavabaliai bei ūsuotis išdaginis skiedrenis.
Ugnies pažaidos sukurtos retmės taip pat reikalingos tokiems saugomiems augalams kaip vėjalandė šilagėlė, kalninė arnika, trivarpė padraika, tamsialapis skiautalūpis, daugiaskiltis verpenis, smiltyninis gvazdikas, šiurkščioji vanagutė, Gorskio pūtelis, lietuvinė naktižiedė.
Pavasarį Dzūkijos nacionalinio parko gamtotvarkos plane numatytuose plotuose – atvertose žemyninėse kopose – planuojama įgyvendinti šią gamtotvarkos priemonę.
Susipažinkite su dažniausiai užduodamais klausimais apie kontroliuojamą deginimą.
Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.
Naturalit projekto informacija
