Nors daugelis individualių gręžinių vandenį naudojančių gyventojų mano, kad maždaug iš 50 metrų gylio išgaunamas vanduo yra saugus vartoti, specialistai pataria bent kartą per metus atlikti jo laboratorinius tyrimus.
Vartotojams reikėtų susirūpinti pastebėjus pakitimų – vanduo įgauna specifinį kvapą, skonį ar net spalvą. Vandens tyrimai gali parodyti, ar kvapo ir skonio pokyčius lemia natūralios vandens savybės, ar jame yra teršalų. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į vamzdynų būklę, nes jų užterštumas gali turėti įtakos vandens skoniui ir kvapui.
Lietuvoje yra 60 tūkst. legalių gręžinių
Šiuo metu Lietuvos Žemės gelmių registre registruota beveik 60 tūkst. gręžinių. Nuo rugpjūčio 1 d. gyventojai, nespėję įteisinti nelegalaus vandens gręžinio, jį galės užregistruoti netaikant jokių sankcijų. Iki 2026 m. liepos 31 d. būtina visus dokumentus pateikti gręžinius registruojančiai Lietuvos geologijos tarnybai.
Aplinkos viceministras Tomas Vaitkevičius primena, kad neįregistravus gręžinio gyventojams gali grėsti nemenkos pasekmės. “Visų pirma, tokį gręžinį gali tekti likviduoti ir įsirengti naują, o tai gali kainuoti net 5-6 tūkst. eurų. Taip pat už nelegaliai eksploatuojamą gręžinį taikoma administracinė atsakomybė – gyventojams nuo 300 iki 800 eurų, juridiniams asmenims – nuo 600 iki 1 700 eurų. Todėl primename gyventojams laiku atlikti reikalingus namų darbus”, – teigia T. Vaitkevičius.
Vandenyje galima jausti įvairių nemalonių poskonių ar kvapų
Lietuvos geologijos tarnybos specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad vandenyje juntamas metalo prieskonis, rūdžių spalvos vanduo gali rodyti didesnį geležies kiekį. Geležis natūraliai randama požeminiame vandenyje, bet jos koncentracija neturėtų viršyti 200 μg/l. Jei vanduo dažo sanitarinę keramiką ar skalbinius ruda spalva, jį verta ištirti.
Geležis – būtinas mineralas žmogaus organizmui. Geriant geležingą vandenį juo apsinuodyti neįmanoma – jo koncentracija vandenyje per maža. Vis dėlto toks vanduo įgauna drumstą spalvą, jo skonis neįprastas, kinta ir maisto, gaminto tokiame vandenyje, skoninės savybės. Geležies nuosėdos kaupiasi vamzdžiuose, juos kemša, atsiranda rudos dėmės ant santechnikos įrenginių, tokiame vandenyje išplauti drabužiai gali būti parudavę.
Sieros vandenilio kvapas (pūvančių kiaušinių kvapas) – tai sieros junginiai, randami tam tikrose vietovėse esančiuose požeminiuose vandenyse, ir didesnė jų koncentracija gali būti ne tik nemaloni, bet ir sukelti vamzdynų koroziją. Nors sieros vandenilis turi gydomųjų savybių ir naudojamas kurortuose, tačiau tokio vandens kvapas yra itin nemalonus.
Vanduo gali turėti amoniako ar srutų kvapą. Tai susiję su amonio junginiais. Šios medžiagos atsiranda yrant organinėms medžiagoms ir gali reikšti taršą iš aplinkos (pvz., trąšų, nuotekų). Toks vanduo turėtų būti ištirtas laboratorijoje, ypač jei naudojamas maistui.
Vandenyje taip pat gali būti daug kalcio ir magnio. Dėl to ant paviršiaus susidaro baltos nuosėdos – kalkės. Tai yra žmogui būtini mikroelementai, bet šios medžiagos gali pakenkti buitinei įrangai. Šią problemą išspręstų vandens minkštinimo filtras, bet jis naudingas tik buitinei technikai ir vamzdynams.
Karčiai sūrų poskonį gali lemti padidėjusi sulfatų koncentracija, priklausanti nuo vandens cheminės sudėties ir temperatūros. Jei skonis stipriai juntamas, verta vandenį ištirti.
Žemės, pelėsių ar dumblo kvapą gali sukelti organinės priemaišos ar vandens sąlytis su užsistovėjusiu vamzdynų turiniu. Šis kvapas būdingas senesniems vandens tiekimo tinklams ar mažai naudojamoms sistemoms. Jei kvapas laikinas, galima tiesiog nuleisti vandenį. Jei išlieka, verta atlikti tyrimus.
Vanduo dažnai gali neturėti jokio kvapo, skonio ar spalvos pakitimo, bet jame gali būti kenksmingų medžiagų, pavyzdžiui, nitratų ar nitritų.
Jei kyla klausimų dėl laboratorinių tyrimų rezultatų, visada galima pasikonsultuoti ir tyrimus atlikusiais specialistais arba susisiekti su Lietuvos geologijos tarnybos laboratorijos specialistais tel. +370 670 73333 (ir spausti 6).
Vilnietė gręžinio vandenį nuolat tiria laboratorijoje
Žurnalistė Audrė Srėbalienė gyvena Vilniaus pakraštyje ir mėginį iš giluminio vandens gręžinio į laboratoriją nuveža kas kelerius metus. Tai ji daro norėdama įsitikinti, kad įrengti buitiniai nugeležinimo filtrai gerai išvalo vandenį. Jeigu rodikliai ima prastėti, tuomet tenka kviesti specialistus, ir jie išvalo filtrus.
„Pirmą kartą vandenį laboratorijoje ištyrė pati giluminį vandens gręžinį įrengusi įmonė. Vandens kokybė buvo gera, tačiau geležies kiekis keliskart viršijo leistiną normą. Žinojau, kad sveikatai geležis nėra kenksminga, tačiau kai jos daug, vanduo smirda, o ir vonią bei plautuves vanduo nudažo rudai. Štai todėl iš karto teko įrengti geležies filtrus”, – pasakojo žurnalistė.
Laboratorinių tyrimų duomenys liudijo ir tai, kad jame yra daugokai magnio ir kalcio druskų – vanduo buvo kietas, todėl teko spręsti ir šią problemą.
„Anksčiau ilgokai su šeima gyvenome sodininkų bendrijoje ties Dvarčionimis. Mes ir dar keletas namų ūkių naudojomės giluminiu vandens gręžiniu, kurio gylis siekė apie 40 metrų. Dariau eksperimentą – tyriau ir Vilniaus vandens šaltinių, ir iš čiaupo namuose tekantį vandenį. Nustebau pamačiusi tyrimų duomenis, nes į namus iš gręžinio tiekiamame vandenyje nitratų buvo pustrečio karto daugiau, nei leistina norma.
Matyt, dar sovietmečiu toje vietoje buvo užterštas dirvožemis, ir tarša pasiekė giluminius vandens sluoksnius. Nebuvo kitos išeities – gerti ir maistui ruošti skirtam vandeniui teko įrengti specialų filtrą“, – teigė A. Srėbalienė.
Didžioji dalis tyrimų atitinka higienos normų reikalavimus
„Vilniaus vandenų“ laboratorijai individualių gręžinių savininkai pernai pristatė 646 mėginius, iš kurių buvo atlikti 2 536 tyrimai. Didžioji jų dalis (2 173) atitiko higienos normų reikalavimus.
Tačiau 128 tyrimuose buvo rasta padidėjusi geležies norma, 146 – mangano, 20 – amonio, 2 – padidėjęs drumstumas, 6 – nitratų, 2 – nitritų.
Jei nitritų ir nitratų kiekis geriamajame vandenyje yra didesnis nei norma, tokio vandens naudoti maisto gaminimui negalima.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos informacija
