Žuvinto ežeras, jį supančios apylinkės garsėja kaip unikali paukščių karalystė ir skaičiuoja jau 87 metus nuo įkūrimo 1937 m. balandžio 5 d., kai akademiko Tado Ivanausko iniciatyva buvo paskelbtas gamtiniu rezervatu. Tai seniausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurią dar labiau išplėtus 2002 m. buvo įkurtas pirmasis biosferos rezervatas šalyje, o nuo 2011 m. Žuvinto biosferos rezervatas yra pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvos vietovė Pasauliniame UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ biosferos rezervatų tinkle.
„Žuvintas nėra paprastas rezervatas, o archaiškas tikrąja to žodžio prasme, mažai žmogaus rankų paliestas, didingas ežeras. Aplink jį balos, pelkės ir raistai. Čia dar yra tokių vietų, kur nebuvo įžengusi žmogaus koja, o jei kada ir buvo, tai pėdsakus vėl greitai užgaubė paslaptinga aplinkuma“, – išleistuose prisiminimuose „Žuvintas ir jo gyventojai“ pasakojo ilgai jį prižiūrėjęs ir nuo pirmos įkūrimo dienos dirbęs Teofilis Zubavičius.
Žuvinto biosferos rezervatas yra didžiausias Lietuvoje pelkynas, apimantis 6940 ha gamtinį kompleksą. Užpelkėjęs, seklus, vos 0,6 m vidutinio gylio Žuvinto ežeras su gausybe plaukiojančių augalijos salelių, užtikrina perėjimo ir migracijos sąlygas gausiam skaičiui sparnuočių. Nendrėmis ir švendrais apaugusiame sekliame Žuvinto ežere peri vienos gausiausių šalyje didžiųjų baublių, nendrinių lingių, plovinių vištelių populiacijos, aptinkama daugybė kitų įdomių rūšių.
Tūkstančiai praskrendančių gervių ir žąsų, kitų vandens ir pelkių paukščių apsistoja pailsėti rezervato teritorijoje migracijų laikotarpiu. Paukščių rūšių skaičiumi, kuris yra daugiau nei 240, Žuvintas neturi lygių žemyninėje šalies dalyje. Žuvinto šlapiose pievose gyvena vienas rečiausių Europoje paukščių giesmininkų – meldinė nendrinukė. Lietuva yra tarp keturių šalių, kuriose šis globaliai nykstantis sparnuotis dar peri. Paskutiniais metais skaičiuojamos didžiausios kada nors fiksuotos žąsų, kirų sankaupos.
„Vieniems Žuvintą reikia prisipratinti, kiti jį pamilsta iš pirmo žvilgsnio, bet faktas yra vienas – tai nėra tik ežeras, jis turi savo aurą, nuotaiką ir charakterį. Jo krantus supa daugybė paslapčių, kurias bando atskleisti mokslininkai, o kiekvienais metais jis mus nustebina vis kuo nors nauju. Didžiuojamės saugodami šią išskirtinę vietą ir kviečiame visus dar geriau ją pažinti ir branginti“, – pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos vadovas Paulius Čeponas.
Mariaus Čepulio nuotraukos
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informacija
