Leidykla „Briedis“ pristato knygą „Medžioklė. Praktinis vadovas“ (sud. Walter Bachmann, Rolf Roosen) – nepamainomą parankinį žinyną ir pradedančiam, ir prityrusiam medžiotojui. Lietuvoje bene pirmą kartą išleidžiamas toks išsamus, informatyvus, gausiai iliustruotas ir praktiškas vadovas apie medžioklę.
Žymių ekspertų iš Vokietijos sudarytas ir laiko patikrintas leidinys apima visus svarbiausius medžioklės aspektus. Knyga papildyta ir medžioklės Lietuvoje aktualijomis, o lietuvišką leidimą peržiūrėjo savo srities specialistai – dalykiniai redaktoriai dr. J. Stankevičiūtė, K. Šimkevičius ir dr. A. Kibiša (Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija). Į šį vadovą taip pat įtraukti K. Šimkevičiaus ir dr. A. Kibišos parengti skyriai.
„Medžioklė – veikla gamtos labui.“ Šiuolaikiška ir etiška medžioklė pirmiausia grindžiama gyvūnų gerovės principais, o pagrindiniai jos tikslai – populiacijų valdymas ir reguliavimas moderniomis priemonėmis. Žinyne visi medžiotojai ras daug aktualios informacijos apie laukinius žvėris ir paukščius, čia aptariama medžiojamųjų gyvūnų rūšių įvairovė, biologija, populiacijos gausinimas ir medžioklė, smulkiųjų ir stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų medžioklės plotai. Didelis dėmesys skiriamas praktinei medžioklei – aprašomi medžioklės būdai, įranga, žvėrienos higiena ir medžioklės tradicijos. Į knygą įtrauktas ir skyrius apie medžiotojų pagalbininkus – medžioklinius šunis (jų veislės, laikymas, dresūra, sužeistų žvėrių paieška).
Ant sienos besipuikuojantys medžioklės trofėjai nuolat primins medžiotojui jo sėkmę. Jie taip pat atspindi pagarbą nukautam žvėriui. Ragus ir iltis paversti puošmena tereikia šiek tiek pastangų ir kantrybės. Kaip paruošti ir vertinti trofėjus? Visi atsakymai baigiamajame knygos skyriuje.
Knygos ištrauka:
"Trofėjų paruošimas
Ragai
Ant sienos besipuikuojantys trofėjai nuolat primins medžiotojui apie sėkmę. Jie taip pat atspindi jo pagarbą nukautam žvėriui. Ragus ir iltis paversti puošmena tereikia šiek tiek pastangų ir kantrybės.
Kai kurie medžiotojai mano, kad, nukovus stirniną ar danielių, atlikus kruviną darbą, nuaidėjus rago melodijai ir minutėlę pabudėjus prie sumedžioto žvėries, medžioklė baigiasi. Kai kurie, bet ne visi: tas, kuris dar vaikystėje stebėjo tėvą prie lentelės tvirtinant stirnino ragus, neatsisakys malonumo padaryti tą patį. Virinant, valant ir pjaunant pjūkleliu prieš akis iškyla ne vienas nesėkmingas žingsnis ar paskutinę sekundę paleistas taiklus šūvis. Tokiomis akimirkomis galime apmąstyti medžioklę, pajusti dėkingumą ir džiaugsmą.
Nukirsti, valyti ir mirkyti
Galvą senoliai nukirsdavo kardu. Kaip lengvai galima pažeisti smegenų žievę! Geriau imkime gerą medžioklinį peilį ir, pridėję ašmenis tarp pakaušio ir pirmojo stuburo slankstelio, nupjaukime galvą. Pjūklas ar kirvis čia nepriimtini. Tada galvą sukame išilgine kaklo ašimi, kol pasigirs pavojingas trakštelėjimas. Dar pjūvis kitas, ir baigta.
Dabar galvą nulupame. Mažesniu peiliu, nugarėlę atsukę į kaulą, išilgai nosies link atpjauname kailį ir jį abiejose pusėse nulupame. Papildomi pjūviai nosies ir gomurio srityje palengvina darbą.
Nuluptą galvą paguldome ant šono. Smiliumi įspaudžiame akių obuolius į vidų ir aštriu peiliu atskiriame juos nuo akiduobės. Peiliu ar arbatiniu šaukšteliu išimame akies obuolius. Nupjauname akies nervus.
Vidinėje apatinio žandikaulio pusėje atpjauname liežuvį ir nustumiame jį tolyn. Pašaliname visus raumenis ir sausgysles, kuriuos pasiekiame. Gilyn įspaudžiame apatinį žandikaulį.
Dabar rūpestingai nuimame mėsą nuo viršutinės galvos dalies ir apatinio žandikaulio. Lenkta viela išimame smegenis. Tada galvą iki ragų rožių vienai dviem dienoms pamerkiame į kibirą ar puodą. Šaltą vandenį keliskart pakeičiame.
Visus išvardytus žingsnius verta atlikti sąžiningai: vėliau nuverdant bus mažiau riebalų ir kraujo, nuo kurių kaukolė gali pagelsti.
Apvirimas ir balinimas
Nuvirimui kaukolę įdedame į puodą ir iki apatinių kaulinių ragų ataugų užpilame šaltu vandeniu. Kai kurie medžiotojai įberia žiupsnį sodos ar neputojančių skalbimo priemonių. Perfekcionistai ragus pritvirtina laikikliu. Prisukus laikiklį prie puodo krašto, ragų rožės ir patys ragai nepanyra į verdantį vandenį ir neišblunka.
Vandenį pakaitiname. Išgaravusį kiekį nuolat papildome, kad nuvirtų rožės. Šaukštu nugriebiame ant paviršiaus riebalus. Verdame ant nedidelės ugnies.
Jei mėsos likučius lengva pašalinti, virti pakaks. Vyresnių stirninų kaukolėms prireiks trijų ketvirčių valandos, jaunų pakaks pusvalandžio.
Ilgiau pavirus jaunų kanopinių nosikaulis lengvai išsiima. Vyresnių tauriųjų elnių trofėjus tenka virti iki pusantros valandos.
Po šios procedūros iš puodo išimtą kaukolę iškart panardiname į šaltą vandenį – tada kaulų porose likę riebalai iškyla į paviršių. Praėjus pusvalandžiui kaukolę valome toliau. Skusdami peiliu pašaliname mėsos ir sausgyslių likučius, darbuojamės kietu šepetėliu.
Nuvalytą kaukolę vėl sudrėkiname ir apvyniojame vata, taip pat ragų rožes ir vidinę nosikaulio pusę. Vatą dar kartą sudrėkiname vandeniu ir tvirtai prispaudžiame.
Dabar atsargiai užlašinkime 30 procentų vandenilio peroksido ant vatos. Saugokimės, kad stiprios cheminės medžiagos nepatektų ant mūsų odos ar ragų rožių! Kaukole paliekame nuo vienos iki trijų dienų stikliniame ar plastikiniame inde. Tada pincetu nuimame vatą ir kaukolę atsargiai pakišame po tekančiu vandeniu. Kaukolę kelias dienas palaikius tiesioginiuose saulės spinduliuose, kaulas dar labiau pabals.
Pjūvis pjūklu
Priklausomai nuo patirties ir gebėjimų, naudodami spaustuvus arba be, jų pjūklu nupjauname viršutinį žandikaulį. Bet kuriuo atveju visada pjauname nuo pakaušio snukio kryptimi. Geriausiai tinka rankinis pjūklas su geležte metalui pjauti. Iš pradžių geriau nenupjauti pernelyg daug. Nupjauti daugiau ar nušlifuoti galėsime ir vėliau, o pridurti – jau ne. Galiausiai pašaliname nosies kremzles.
Švitriniu popieriumi nugludiname pjūvio vietą ir kaukolės paviršių. Teptuku užtepus vandeniu praskiestų medienos klijų, kaulų poros apsaugomos nuo dulkių. Jaunų stirninų, ypač elnių, nosikaulis dažnai skilinėja. Jei taip atsitinka, nosikaulį apvyniojame tvirtu siūlu ir iš vidaus patepame staliaus klijais. Jei į tarpus įkišime šiek tiek vatos, o į elnio nosikaulį – stiklo pluošto audinio, laikys amžinai. Mat sintetiniai klijai laikui bėgant paruduoja. Paliekame džiūti keletą dienų, tik tada siūlą nuimame. Naudojantiems šį metodą apskritai ir kaip prevenciją nusivilti neteks.
Dabar ragus pastatome „aukštyn kojomis“. Plonu teptuku nubeicuojame ragų rožes, taip išlyginame spalvą. Nors viskas daroma atsargiai, nuverdant šen bei ten gali atsirasti baltų dėmių. Palikę „aukštyn kojomis“ džiūti, išvengsime beico nutekėjimo ant kaukolės. Mat nuo ten pašalinti jo dėmes būtų nelengva.
Tvirtinimas ant lentelės
Ar ragus tvirtinti su plačiu ar siauru (ar apskritai su juo) nosikauliu – kiekvieno pasirinkimas. Bet kokiu atveju silpnas trofėjus su didele kaukole atrodys dar silpnesnis. Trofėjaus lentelę taip pat reikėtų rinktis kuklesnę. Silpnesnių trofėjų gamykloje frezuota, ąžuolo lapais padabinta lenta atrodys pernelyg pompastiškai. Kuo mažiau, tuo geriau.
Daugelis medžiotojų stirnos ragus prie lentelės tvirtina specialiais metalo laikikliais. Pigiau grąžtu įgręžti ragų rožes iš apačios. Tada į skylutes įpilti pjuvenų ar miltų ir atsargiai pridėti kaukolę ant paguldytos lentelės. Atitinkamas vietas skylėms ant lentelės taip pat pasižymime miltais ar baltomis dulkėmis. Kai ir šios skylės išgręžtos, iš lentelės nugarėlės prie jos prisukame kaukolę."
Knygos pristatymo vaizdo įrašas:https://www.youtube.com/watch?v=LIEuNS4VY1w&t=1s
