Gausus sniegas miškuose gali būti pavojingas. Neišlaikę ant medžių susikaupusios sniego naštos nulūžta ne tik šakos, viršūnės, bet ir kamienai. Miškininkai įspėja lankantis miškuose ir parkuose saugotis nuo sniego ir ledo svorio lūžtančių medžių. Taip pat kviečia miškų savininkus apžiūrėti savo miškų valdas ir pašalinti iš jų snieglaužas.
Gruodžio pradžioje iškritęs sniegas yra purus, lengvas, bet dėl susikaupusio storo sluoksnio svorio ir jis gali sukelti medžių pažeidimus – sniegalaužas. Miškuose daugiausia nuostolių padaro šlapio sniego apdrabos ir lijundros, nes ant medžių susilaiko sunkus sluoksnis. Šlapio sniego ir ledo nenupučia vėjas, ir tokiems krituliams kaupiantis, medžiai neišlaiko papildomos naštos, todėl lūžta šakos ir net kamienai.
Daugiausiai sniego susikaupia spygliuočių medžių lajose. Lapuočiai jo sulaiko daug mažiau, nes žiemą būna be lapų. Pavojingiausi sniego pažeidimams miškų lankytojų mėgstamiausi pušynai. Pušų plačiose lajose gali užsilaikyti daug sniego, o jų trapios šakos lengvai lūžta. Kuo pušų amžius vyresnis, tuo jų lajos būna platesnės, todėl sniegas gali labiau jas aplaužyti.
Eglių lajos kūginės formos ir nuo sniego sankaupų nukenčia mažiau už pušis. Jauni ir išstypę miško medžiai nuo sniego svorio dažniau išlinksta nei lūžta. Todėl nukenčia lapuočių jaunuolynai, ypač beržo, nes liauni kamienai nulinksta nuo lajose susikaupusio sniego.
Labiausiai nuo gausaus sniego nukenčia miško pakraštiniai medžiai prie kelių, įvairių trasų, pamiškių ir kitokių atvirų vietų. Pakraščio medžiai dažniausiai būna suformavę vienpuses į atvirą erdvę nukreiptas lajas ir net palinkusius kamienus. Tokių medžių svorio centras orientuotas į atviro ploto pusę. Todėl nuo sniego naštos nulūžę jų šakos ir kamienai krenta išorėn: ant kelių, elektros linijų, statinių, tvorų, griovių, ir juos užgriozdina ar pažeidžia.
Taip pat dėl vienpusių lajų labiau linkę nulinkti ir miško pakraščiuose, prie miško kelių, trasų ir griovių augantys krūmai. Pavyzdžiui, miško keliukų pakraščiuose lazdynai gali sudaryti net savotiškus „tunelius“, kai nuo sniego nulinksta link važiuojamosios dalies.
Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 29 straipsnyje nurodoma, jog žalių eglių snieglaužos, vėjavartos ir vėjalaužos bei labai pažeisti medžiai turi būti iškertami sanitariniais miško kirtimais. Tai turi būti padaryta iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose, tai yra iki po žieve atsirandant gyvų liemenų kenkėjų (kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių). Sanitariniais miško kirtimais taip pat gali būti kertami kitų medžių rūšių labai pažeisti medžiai ir sausuoliai.
Valstybinė miškų tarnyba kviečia miškų savininkus apžiūrėti savo miškų valdas ir pašalinti iš jų snieglaužas. Tai būtų veiksminga priemonė, galinti sumažinti miško kenkėjų plitimą ir jų daromą žalą.
Pakonsultuoti, kaip tvarkyti savo miškus, gali Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros ir Miško sanitarinės apsaugos skyrių specialistai. Konsultacijos teikiamos telefonu 8 670 06211 arba el. paštu klausimai.mups@amvmt.lt. Konsultacijos Miškų ūkio priežiūros skyriaus specialistų darbo vietose vyksta antradieniais nuo 9 iki 18 val. Būtina užsiregistruoti iš anksto.
Autorius: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
